Dabartinis Helovinas – ne amerikietiška, o airiška šventė, kurios kilmė slypi senojoje keltų kultūroje.

Helovino užuomazgos užgimė keltų žemėse dar iki krikščionybės atėjimo. Pradžioje tai buvo kalendorinė žemdirbystės šventė, neturėjusi nieko bendra su mirusiųjų minėjimu.  Tuo metu Helovinas vadintas Samhain, kas reiškė „vasaros pabaigą“o vasaros pabaiga reiškė naujų metų pradžią. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją, o šventės išvakarėse būdavo šėlstama, kaip ir bet kurios kitos tautos, švenčiančios Naujuosius metus. Lygiai taip ir  buvo švęstas Samheinas.

Pats Helovino pavadinimas yra krikščioniškos kilmės. Jis kyla iš anglų kalbos: All Hallows’ Eve arba All Saints’ Eve. Lietuviškai būtų „Visų šventųjų išvakarės“.

XVI a. atsiranda tradicija prašyti saldainių, o persirengimo pabaisomis bei Džeko moliūgo tradicija susiformuoja tik XIX ir XX amžių sandūroje.

Štai moliūgas Helovine atsirado iš tradicinio keltiško žibinto. Tikėta, kad jis padėdavo mirusiesiems atrasti kelią į Skaistyklą. Graži liaudies tikėjimo išraiška. Tiesa, iki moliūgo, tokią kelrodžio funkciją atliko ropė. Daržovė kita, bet principas tas pats. Moliūgas Helovino šventėje atsirado tik šventei persikėlus į JAV ir nuo tada jis imtas vadinti Džeko šviestuvu (angl. Jack o’ lantern).

Pirmieji Helovino kostiumai fiksuojami tik nuo 1895 metų Škotijoje, o nuo 1900-ųjų ir JAV.  Ši šventės detalė buvo labiau sietina ne su Helovinu kaip tokiu, o su amerikiečių pomėgiu karnavaliniams persirengimams. Iki dabartinių kostiumų atsiradimo pagrindiniai puošybos akcentai buvo rudens detalės (na, kaip mūsų mokyklose švenčiama Rudenėlio šventė). Pamėklės ir baidyklės atsirado iš tradicinio puošybos elemento, pvz., elementarios kaliausės. Pačius persirengėlius vadino guisers, šis žodis reiškia kaukės nešiojimą, persirengimą, turint tikslą papokštauti..

Saldumynų prašymą per Heloviną istorikai sieja su viduramžiais egzistavusiu kalėdiniu šventimu, kurio metu vargšai vaikščiojo po namus prašydami vaišių, vadinamų dvasiniais pyragėliais. Vėliau toks paprotys atsirado ir Helovino šventėje. Tik šiuo atveju šventės dalyviai skanumynų gaudavo, jei pažadėdavo pasimelsti už vaišintojo mirusiuosius giminaičius.

Daugelis tikinčiųjų tai priima tiesiog kaip linksmą šventę vaikams. Katalikų Bažnyčia Helovino nelaiko religine švente, tačiau vertina ją kaip turinčią ryšį su krikščionišku Visų šventųjų paminėjimu – todėl draudimo ją švęsti nėra. Jei kažkas mano priešingai, tai tėra jo asmeninės pažiūros.

Dalis lietuvių nešvenčia Helovino, nes tai yra Lietuvai nebūdinga šventė, o  toks savotiškas amerikonizmas svetimas mūsų kultūrai. Užtat lietuviai švenčia Užgavėnes. Tai sava etnografinė šventė. Užgavėnes mielai pamini ir tūlas lietuvis katalikas ir protestantas, neretai net ir tas, kuris nuoširdžiai piktinasi Helovinu kaip nekrikščioniška švente.

Dar kartą pagalvokime: pas mus švenčiamos Užgavėnės, nors tai yra pagonybės reliktas, išlikęs krikščioniškoje šalyje. Helovino ir Užgavėnių principai tapatūs. Ir vienur, ir kitur persirengiama velniais, groteskiškomis kaukėmis; akcentuojama gėrio ir blogio kova: Helovine – bandant apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, o Užgavėnėse – kaunantis senoviniams dievukams Kanapiniui ir Lašininiui; abi šventės mena pagoniškus laikus; abiejose prašoma skanumynų – saldainių ir blynų; abu pavadinimai atsirado krikščioniškame kontekste.

Šaltinis: https://www.bernardinai.lt/tas-baisusis-helovinas-svesti-ar-nesvesti-stai-kur-klausimas/